Naujienos
Apie mus
Straipsniai
Nariai
Žirgai
Kaip gali padėti?
Galerija
Kontaktai
Forumas
Rėmėjai
Blog

Straipsniai

Arklių pančiojimas ir rišimas

 Remiantis tarptautine RSPCA praktika,  arklių, asilų ir mulų rišimas ar/ir  pančiojimas nėra tinkamiausias šių gyvūlių ilgalaikės priežiūros būdas.

Pančiojimas suvaržo gyvulio laisvę - jis negali laisvai judėti, susirasti maisto ir vandens, pabėgti nuo plėšrūno ar išvengti ekstremalaus oro pasikeitimo. Supančiotas gyvulys rizikuoja susipainioti ir susižaloti.

Pančiojimas nėra uždraustas įstatymais, tačiau tai darydami rizikuojate gyvulio sveikata, nes jis gali stipriai susižaloti ar net nugaišti. Jei vis tik nutarėte pančioti/rišti gyvulius, įsitikinkite, kad laikotės visų žemiau pateiktų taisyklių, kurios padės sumažinti sužalojimų ir kitų gyvulio gerovės pažeidimų riziką.

Netinkama ir potencialiai žalinga yra pančioti

·        Jaunus gyvulius iki dviejų metų amžiaus.

·        Kumelingas kumeles nuo trečiojo nėštumo trimestro pradžios.

·        Jauniklius maitinančias kumeles.

·        Kumeles ir eržilus šalia vienas kito.

·        Eržilus.

·        Sergančius gyvulius.

·        Senus gyvulius, kuriems 20 ir daugiau metų.

Tinkama vieta

·        Prieš pančiodami atkreipkite dėmesį, kad aikštelė, kurioje ganysis gyvulys, turi būti mažai kalvota ir pakankamai apaugusi žole. Įsitikinkite, kad joje neauga mirtinai nuodingi augalai, pvz., žilė, lauras ar kukmedis.

·        Gyvulys negali būti supančiotas ilgą laiką ganykloje, kurioje nėra apsaugos nuo ekstremalių oro sąlygų, pvz. liūčių, pūgų, kaitros ar audrų.

·        Staiga pasikeitus oro sąlygoms turite būti paruošę gyvuliams pastoges su sausa  užuovėja. Žemė tose vietose turi būti nevandeninga.

·        Pančiojimo aikštelės neturi kirsti kelias ar takelis. Kelių arklių pančiojimo aikštelės tarpusavyje negali susikirsti.

·        Pančiojimo grandinės ar virvės dažnai užstringa už tvorų ir medžių, tad įsitikinkite, kad aikštelėje nėra panašių rizikingų dalykų, dėl kurių gyvulys galėtų susipainioti ir susižeisti.

Teisingas būdas pančioti

·        Pančiojimui naudokite tinkamą gyvuliui platų odinį kakladiržį arba kantarą/apynasrį. Jis turi būti pritvirtintas prie 360 laipsnių apsisukti galinčio šarnyrinio sujungimo, prie kurio prisegama grandinė.

·        Grandinės ilgis turi būti ne trumpesnis nei 6m, ir ji turi būti pakankamai tvirta, kad nesutrūktų, tačiau pakankamai lengva, kad išvengti nutrynimų ir nuospaudų.

·        Į žemė smeigiamas kuolas negali kyšoti virš žemės, turi turėti šarnyrą, galintį apsisukti 360 laipsnių kampu.  

                                                                                                Netinkamas kantaras                    Pašaras ir vanduo

·        Net jei gyvuliui pančiojimo aikštelėje pakanka žolės, bent kartą per dieną perkelkite jį į kitą vieta, kad aprūpintumėte jį gera pašaro kokybe ganykloje.

·        Jei ganykloje trūksta geros kokybės, maistingos žolės, pasirūpinkite, kad kiekvieną dieną gyvulys papildomai gautų šieno.

·        Gyvulys visuomet privalo turėti priėjimą prie šviežio, švaraus vandens.

·        Maisto konteineriai, skirti koncentruotam pašarui, visada turi būti laikomi švarioje ir saugioje vietoje.

Priežiūra

·          Supančiotiems gyvu liams reikalinga didesnė priežiūra bei dėmesys. Reguliariai tikrinkite gyvulį ir pančius (bent kas šešias valandas dienos metu).

·          Supančioti gyvuliai negali apsiginti, tad juos gali nuskriausti ar sužaloti kiti gyvuliai ar net žmonės.

·          Bent kartą dienoje gyvuliams reikia nuimti pančius ir leisti prasimankštinti.

Nepamirškite, kad esate atsakingi už savo gyvulį, tad turite rūpintis juo, prižiūrėti kojas ir kanopas, iškviesti veterinarą jam sergant ar susižeidus.

Peraugusios kanopos

Atsitikus nelaimei

·        Visi pančiojami gyvuliai turėtų būti atitinkamai pažymėti, kad atsitikus nelaimei būtų galima surasti gyvulio savininką.

·        Tinkami identifikavimo būdai yra: mikroschema, įspaudas, identifikavimo ženkliukas ir kt.

Alternatyvos:

● Elektrinis piemuo. Tai – vienas paprasčiausių arklio laikymo ganykloje sprendimų. Elektrinį piemenį  sudaro plastikiniai stulpeliai ir juos jungianti juosta, juostelė ar virvutė, kuria teka nestipri elektros srovė. Prisilietęs prie juostos, arklys pajunta staigų trinktelėjimą; paprastai užtenka vieną kartą privesti arklį prie juostos ir priliesti jo nosį – daugiau juostos „atsparumo“ žirgai nebebando. Eektrinį piemenį nesunku sumontuoti, lengva perkelti, galima keisti ganyklos apimtį. Tai saugus ir patikimas arklių laikymo ganykloje būdas, nesukeliantis arkliams streso ir pavojaus.Elektros srovę palaiko akumuliatorius, pakraunamos baterijos arba pajungimas prie elektros tinklo.

● Medinis aptvaras. Stabilus, ilgalaikis ir patikimas arklių laikymo ganykloje būdas. Tiesa, jis turi minusų – negalima ganyklos kilnoti, arkliai gali išlaužti medinę tvorą, sudėtingiau pasistatyti. Kita vertus, toks aptvaras patvarus, nekeliantis pavojaus arkliams, todėl jei planuojate stacionarią ganyklą – tai puikus sprendimas jūsų arkliui.

 

 Rekomendacijos arklių auginimui

Vytautas Ribikauskas
LVA Gyvulininkystės institutas

Arkliai jau 5000 metų yra veisiami žmonių, tačiau arklių elgesys ir poreikiai iš esmės nepakito. Jie turi būti laikomi atsižvelgiant į rūšiai būdingus poreikius ir, norint nesukelti skausmo, bereikalingos kančios ir sužeidimų, neturi būti ribojama jų natūrali elgsena ir judėjimo laisvė.
Pasitaikančių arklių susirgimų ir sužeidimų gausa rodo, kad šiais principais ne visuomet vadovaujamasi ir eksploatuojant arklius dažnai jų gerovė nėra užtikrinama.
Šią situaciją galima gerinti tik išvengiant arklių naudojime ir veisime pasitaikančių klaidų, tam pagelbėti ir yra skirtos šios rekomendacijos.

Skausmo, kančių ir sužeidimų išvengimas. Arklio be reikalo negalima sužeisti ar sukelti jam skausmą bei kančias. Arklidės, jų įranga, aikštelių ir ganyklų aptvarai, o taip pat visi daiktai, prie kurių liečiasi arkliai, turi būti iš sveikatai nekenksmingų medžiagų ir neturi arklių sužeisti ar jiems sukelti skausmo ir bereikalingų kančių. Arkliui susirgus ar susižeidus, reikia nedelsiant iškviesti veterina rijos gydytoją.

Socialiniai kontaktai. Arkliai yra bandomis gyvenantys gyvūnai,      kuriems yra būtini socialiniai kontaktai. Nesant tokių kontaktų, su jais bendraujant gali kilti problemų, be to, gali atsirasti elgsenos sutrikimų. Vieno arklio laikymas be jokių kontaktų su kitais arkliais ar kitais gyvūnais, kurie gali būti socialiniais partneriais, yra netinkamas. Kuo mažiau arklys turi socialinių kontaktų su kitais arkliais ar gyvūnais, tuo daugiau jis turi kontaktuoti su žmogumi ir turėti kitų naudingų užsiėmimų. Tiek grupėmis laikant arklius, tiek pavieniui, reikia atsižvelgti į jų socialinę sanklodą bei tarpusavio suderinamumą.
Kiek tai leidžia arklių laikymo tikslas ir jų tarpusavio suderinamumas, laikymo sistema arklių bendravimo galimybes turi kuo mažiau riboti. Laikant arklius pavieniui reikia užtikrinti bent tai, kad arkliai vienas kitą matytų, girdėtų ir užuostų. Apribojimai galimi tik tiems arkliams, kurie akivaizdžiai yra nesuderinami ar kyla pavojus jų sveikatai.
Per savo vystymosi istoriją arkliai išgyveno tik dėl savo greitumo, nuolatinio budrumo ir gebėjimo žvalgyti aplinką, tokios rūšies savybės turėtų išlikti ir ateityje.
Kad vyktų kumeliukų ir jaunų arklių socialinis vystymasis, jie turi būti auginami grupėse.

Kūno priežiūra. Kad arkliai jaustųsi gerai, reikalinga pakankama jų kūno priežiūra. Ši priežiūra turėtų kompensuoti arklių natūralios elgsenos apribojimus ir jų laikymo įtaką. Arklius prižiūrintys žmonės įgauna jų pasitikėjimą ir atsiranda socialinių kontaktų galimybė. Priežiūros priemones reikia derinti su arklių laikymo sistema.

Kanopų priežiūra. Kumeliukus ir jaunus arklius reikia iš anksto pratinti prie kanopų priežiūros procedūrų. Kanopų būklę reikia reguliariai tikrinti ir, priklausomai nuo laikymo būdo, rūpintis, kad jos būtų sveikos. Nekaustytiems arkliams reikia kas 6-8 sav. tikrinti kanopų būklę ir susidėvėjimą bei esant reikalui jas tvarkyti. Jei kanopų būklė ar laikymo būdas to reikalauja, arklius reikia kaustyti.

 Judėjimas. Nepakankamas judėjimas sukelia judėjimo aparato sutrikimus. Be to, judėjimo trūkumas sąlygoja kvėpavimo sistemos apsivalymo, kanopų ir visos medžiagų apykaitos sutrikimus.
Esant sąlygoms, panašioms į natūralias, arkliai bandomis ieškodami maisto juda 16 val. per parą. Laikant arklius vertėtų stengtis kompensuoti jų natūralaus aktyvumo praradimą: reikia jiems sudaryti pakankamas judėjimo galimybes. Arkliai juda darbo, treniruočių metu, be to, papildomas aktyvumas atsiranda ganymo ar mociono metu. Arklių treniruotės ar darbas turi atitikti jų fiziologiją ir kondiciją.
Veislinės kumelės, kumeliukai ir jauni arkliai kas dieną turėtų būti išleidžiami į aikšteles ar ganyklą. Tai pat ir eržilai, jei su jais nedirbama, turėtų kas dieną būti išleidžiami pasivaikščioti ar ganytis.

Ganykla. Arkliams reikia leisti ganytis tiek dažnai, kiek tai įmanoma, nes ganyklos arkliams yra natūrali gyvenamoji erdvė. Ganyklose arkliai turėtų ganytis grupėmis.
Reikia atkreipti dėmesį, kad ganiavai taip pat yra specialūs reikalavimai.
Sugadinti ar nepakankami aptvarai neapsaugo arklių, spygliuotos vielos ir vielinio tinklo tvoros  yra netinkamos. Aptvarų būklę reikia nuolat kontroliuoti ir, reikalui esant, remontuoti.


                                              Netinkami žirgų ir arklių laikymo būdai                                              

Jei arkliai laikomi ganyklose, jiems reikėtų suteikti galimybę susirasti priedangą nuo blogo oro. Priklausomai nuo oro ir kitų aplinkybių, natūralios priedangos gali būti medžių ar krūmų sąžalynai ir pan. Svarbiausia, kad priedanga atliktų savo funkciją ir apsaugotų arklius. Pavyzdžiui, lapuočiai medžiai netinka šaltesniu metų laiku ar esant ilgalaikiams krituliams. Netgi ilgai lyjant, po priedanga neturėtų susidaryti balų.
Jei nėra jokios natūralios priedangos, reikia įrengti dirbtinę. Tokiu būdu vasarą arkliai apsaugomi nuo intensyvios saulės šviesos, o žiemą – nuo vėjo ir kritulių. Dėl higienos sumetimų žemė po tokiomis dirbtinėmis priedangomis turėtų būti sausa ir švari.

Priedangos plotas turi būti toks, kad po ja vienu metu sutilptų visi arkliai. Jei priedangos neįmanoma įrengti, esant blogam orui ar vabzdžių antpuoliui, arklius reikia suvaryti į arklides.
Ganykloje visą dieną turi būti prieinamos girdyklos.
Jei nėra ganyklos, kaip alternatyva tinka didelė mociono aikštelė, kuriai taikomi tokie patys reikalavimai kaip ir ganyklai. Ganyklos, mociono ir šėrimo aikštelės turi atitikti higienos reikalavimus.

 

Pašarai ir šėrimas. Nepriklausomai nuo laikymo būdo, pašarai turi būti pakankamai kokybiški, tinkamos sudėties ir jų kiekis turi patenkinti konkretaus arklio poreikius. Peršėrimas yra toks pat kenksmingas kaip ir nepakankamas šėrimas. Pašarai ir vanduo higienos požiūriu turi būti nepriekaištingi.
Arklių virškinimo aparatas pritaikytas nuolatiniam maisto apdorojimui. Kad tinkamai vyktų virškinimas, arklių racione didžiąją dalį turi sudaryti stambieji pašarai. Jei neužtikrinamas nuolatinis tokių pašarų tiekimas, reikia jų duoti bent tris kartus per dieną.
Didesnį kiekį koncentruotų pašarų reikia sušerti per keletą kartų, ne mažiau kaip per tris.
Laisvėje gyvenantys arkliai du trečdalius laiko praleidžia ieškodami maisto ir ėsdami. Todėl ėdimui arkliams reikia duoti pakankamai laiko ir ramybės. Ėdimas atlieka ne tik maitinimosi funkciją, bet yra ir papildomas užsiėmimas.
Kreikiant šiaudais, jie turėtų būti geros kokybės, nes arkliai juos ėda kaip stambųjį pašarą.
Arklidėse bei ganyklose vanduo turėtų būti prieinamas visą laiką, arba arkliai iki soties turi būti girdomi mažiausiai tris kartus per dieną. Taip pat ir šaltesniais metų laikais ganyklose arkliai turi būti girdomi bent rytais ir vakarais.
Neapgalvotas šėrimas įvairiais skanėstais sutrikdo maitinimosi įpročius, sukelia arklių nerimą ir nepageidaujamą elgesį. Todėl minėti skanėstai gali būti duodami tik kokių nors mokymų, treniruočių ar darbo metu kaip paskatinimas.

Arklidės mikroklimatas. Arklių kvėpavimo aparatas yra ypatingai jautrus dulkėms ir kenksmingoms dujoms. Todėl arklidėse reikia užtikrinti pakankamą šviežio oro tiekimą ir oro apykaitą. Dulkių, mikrobų ir kenksmingų dujų koncentracijos bei santykinis oro drėgnis turi būti tokio dydžio, kad nekenktų arklių sveikatai. Tai pasiekiama įrengus pakankamą ventiliaciją, tvarkingai kreikiant ir duodant nedulkančius pašarus.
Esant pakankamam kondicionavimui arkliai gali pakelti didelius temperatūros svyravimus. Pastovi temperatūra arklidėje nėra gerai, nes tokiu atveju nesilavina termoreguliaciniai arklių mechanizmai. Tokia stimuliacija pasiekiama, jei ištisus metus arklidės oro temperatūra tam tikru laipsniu atkartoja lauko oro temperatūrą.